BIBLIOTEKOS

KLAIPĖDOS REGIONO BIBLIOTEKŲ TINKLARAŠTIS

BIBLIOTEKOS

Biblioteka dalyvauja įdomiausio eksponato konkurse

Jubiliejinėse jau penktosiose „Palangos dienose“, šiemet vykstančiose kovo 30 – balandžio 5 dienomis, Palangos viešoji biblioteka dalyvauja Kurorto muziejaus organizuojamame „Suneštinio muziejaus“ konkurse, pirmą kartą parodydama kraštotyros fonde saugomus unikalius spaudos eksponatus. Šįkart nuspręsta pasidalinti tuo, kas susiję su mūsų miesto leidinių istorijos ištakomis ir pateikti konkurse tris turimus krašto leidinius.

Rankraštinis savaitraštis

„La Limande“ – pirmasis Palangos rankraštinis savaitraštis, daugintas, naudojantis litografine spausdinimo technika. Kurorto aukštuomenei skirto vasariško humoristinio leidinio pavadinimą išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia „Plekšnė“. Šiandien žinomi tik keturi numeriai, pasirodę 1886 m. birželio 22, 29, liepos 6, 13 dienomis. Kopijos, išsaugotos kraštotyrininkės, lituanistės Emilijos Adiklienės, laikomos Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fonde. Ar išlikę originalūs savaitraščio egzemplioriai, nežinoma.

Vieninteliu „La Limande“ redaktoriumi prancūziškai įsivardijo paslaptingasis M. Monstre. Spaudos istorikas, profesorius Vaclovas Biržiška spėjo, kad jis galėjo būti leidžiamas paties grafo Antano Tiškevičiaus. Žurnalistas, redaktorius, rašytojas Vytautas Žeimantas straipsnyje „La Limande“ – pirmasis Palangos laikraštis“ rašė, kad dabar sunku pasakyti, kuris iš grafų dinastijos galėjo būti leidinio iniciatorius. Palangą tuo metu valdė Juozapas, galėjo prisidėti ir 22 metų jo sūnus Kretingos dvarininkas Aleksandras. Pasak istoriko, muziejininko Juliaus Kanarsko, šiuo slapyvardžiu galėjo pasirašinėti ir vasaroti Palangon po mokslų iš Peterburgo grįžtantis grafas Vladislovas Tiškevičius (1865–1936), Juozapo ir Sofijos Tiškevičių sūnus, Felikso brolis, žymus Lietuvos-Lenkijos bajoras.

Manoma, kad, leidžiant „La Limande“, talkino ir grafų svečiai, užpildydami šmaikščia korespondencija savaitraščio skyrelius. Trumpai apžvelgus pirmųjų keturių „La Limande“ turinį, galima pastebėti, kad žaismingos kurortinės aktualijos atsispindėjo gana apgalvotoje savaitraščio struktūroje: „Oficialioji dalis“, „Neoficialioji dalis“, „Feljetonas“, „Vietinė kronika“, „Finansinis biuletenis“, „Dvaro naujienos“, „Teatras ir muzika“, „Prekybos apžvalga“, „Jūros kronika“, „Nugirsti pokalbiai“, „Provincijos paštas“, „Skelbimai“, „Atvykę poilsiauti“. Rimtas skyrius iš visų buvęs tik paskutinis, visi kiti – manieringi, patetiški ir pagardinti specifinio humoro prieskoniais.

Tiesa, humoro raiška verta atskiro aptarimo ir tyrinėjimo, tačiau to neįmanoma padaryti be istorinės prancūzų kalbos, XIX a. – XX a. pr. aukštuomenės kultūrinio gyvenimo konteksto išmanymo.  Aristokratija išgyveno itin stiprų visuomeninių permainų laiką, jiems teko susitaikyti su vis aktyviau besireiškiančia išprususia, turtėjančia, tačiau bekilme inteligentija, pajusti stiprų, anksčiau buvusį istoriškai įprastą, politinės veiklos apribojimą, galios mažėjimą. Kito aristokratų galia ir pareigos visuomenėje. Apribojimai tapo paspirtimi plačiau atrasti kultūrines, visuomenines veiklas. Tiesa, ir šios veiklos tuomet nebuvo vienareikšmės ir paprastos: teko spręsti vis aštrėjantį nacionalinio identiteto klausimą. Vis tik čia aristokratija turėjo pranašumą prieš bekilmę inteligentiją. Jų galimybė keliauti, turtintis naujausiomis idėjomis, leido per juos skverbtis iš Vakarų ateinančiai modernizmo kultūrai ir jos filosofinėms idėjoms.

Aukštuomenės leistojo „La Limande“ savaitraščio turinys, lyginant su bekilmės inteligentijos tuo pačiu laikotarpiu leista pogrindine spauda istorinėje Mažojoje Lietuvoje, skiriasi tiek filosofiniu pamatu, tiek tematika, tiek raiškos būdu. Humoras aristokratams tapo priemone kalbėtis apie gyvenamą laiką, aktualijas. Beje, reikėtų pasakyti, kad tiksli „La Limande“ tekstų, redaktoriaus ir leidėjo autorystė nėra ištirta ir nustatyta, žinoma tik tiek, kad tai yra grafų Tiškevičių šeimos leidinys, skirtas informuoti vasarojančiuosius apie kurorto naujienas, kultūrinius renginius. Tik žaisminga pramoga, tačiau, nepaisant to, nerimtos vasariškos žinios rimtai įėjo į Palangos spaudos istoriją kaip pirmasis periodinis rankraštinis leidinys.

Palangiškiai ranka rašyto, litografijos technika atspausto Klaipėdoje, istorinio „La Limande“ nepamiršta. Pavyzdžiui, 2008, 2009 m., per vasaros sezono atidarymus, išleisti proginiai aštuonių puslapių leidiniai „Plekšnė“, 2010 m., švenčiant 40-ąjį atidarymą, išleistas suvenyrinis 4 puslapių laikraštis „Plekšnė“ pirmajam Palangos laikraščiui „La Limande“ prisiminti. Karts nuo karto spaudoje pasirodo ir bibliotekos kraštotyrininkių straipsnių apie pirmąjį rankraštinį savaitraštį Palangoje. Šįkart jis pateikiamas miesto spaudos ištakų eksponato „Suneštinio muziejaus“ konkurse.

Palangiškių rengtas mėnraštis lietuvių kalba

1919-tų birželį pasirodė pirmasis lietuviškas spausdintas periodinis leidinys „Palangos žvejys“, parengtas Palangoje. Prisidengus tariama Palangos žvejų draugija, planuotas visuomeniškas mėnraštis ne tik apie žūklės aktualijas, bet ir skatinantis spartesnį Palangos prijungimą prie Lietuvos. Laikraščio steigėjai ir bendradarbiai – kunigas Julijonas Ipolitas Kasperavičius, jo sesuo knygnešė Bronislava Knabikaitė-Zabulionienė, D. Vaitkevičius ir kt. Atsakingas redaktorius – kraštietis, būsimasis matematikos vadovėlių rengėjas Juozas Stoukus, vėliau, nepriklausomoje Lietuvoje, dirbęs tarnautoju Švietimo, Vidaus reikalų, Finansų, prekybos, pramonės ministerijose.

„Palangos žveją“ planuota leisti periodiškai, kartą per mėnesį. Paskelbta ir laikraščio prenumerata. Numatyta jos kaina metams – 3 rubliai, taigi, vienas laikraščio numeris kainavo 30 kapeikų. Spausdino jį F. W. Sieberto spaustuvė Klaipėdoje, o redakcija suburta ir įkurta Palangoje, Tiškevičiaus bulvare (dab. J. Basanavičiaus g.), viloje „Olenka“. Deja, atspausdinti tik du laikraščio numeriai.

Kunigas, jo sesuo knygnešė, būsimasis matematikos vadovėlių autorius įžanginiame „Palangos žvejo“ redakcijos žodyje rašė: „Iš naujo susitvėrusi Lietuvos valstybė savo prigimtų turtų tarpe turi didį turtą žvejyje. Kadangi mes, lietuviai, visais žvilgsniais per amžius buvome mūsų priešų prislėgti, tai ir mūsų turtai negalėjo švieson išeiti, negalėjo plėtotis“. Toliau rašoma, kad ką tik susikūrusi Palangos žvejų draugija sieksianti plačiau vystyti žvejybą jūroje ir gerai paruoštus jos produktus siųsti „mūsų plačiojon Lietuvon“. Pabaigoje išsitariama: „Jeigu Dievas laimins mūsų darbą, manome, ir „Palangos žvejys“ padės bent vieną-antrą plytą po statomu mūsų brangiosios tėvynės – Lietuvos – rūmu“.

Žinoma, numatyti ir naujojo leidinio uždaviniai: „suteikti visuomenei naudingų žinių apie visokias žuvų rūšis Baltijos jūroje ir visos Lietuvos upėse, ežeruose, prūduose ir išrodinėti, kaip tuos didelius mūsų Tėvynės turtus išnaudoti taip, kad mes, lietuviai, turėdami savo žuvies, ne tik nereikalautume gabenti jos tėvynėn iš kitur, bet patys, gardžios žuvies prisivalgę, dar ir mūsų kaimynams galėtume ją parduoti.“ Informacinėje skiltyje „Iš Palangos“ rašoma apie Žvejų draugijos kūrimąsi, smuklių uždarymą bei kitus pajūrio miestelio įvykius. Vertas dėmesio J. Stoukaus straipsnis „Demokratijos kelias“.

Nieko stebėtino, kad pirmųjų mėnraščių „Palangos žvejys“ platinimas Palangoje baigėsi liūdnai – latviai, pajutę pavojų, kad skleidžiamos lietuvybės idėjos gali kliudyti sėkmingai administruoti Palangą, platintoją A. Sabutaitę, viską nuožmiai konfiskavę, uždarė areštinėn. Atlikę kratą pas vieną iš leidinio rengėjų B. Knabikaitę-Zabulionienę, nieko nerado. Ar bebūta bandymų toliau leisti, nežinoma. Kol kas neatrastas antrasis numeris. Originalus pirmas laikraščio numeris saugomas Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fonde.

Moksleiviška periodinė spauda

„Birutės tėviškė“ – Palangos moksleivių literatų būrelio, kuriam vadovavo lituanistė, kraštotyrininkė Emilija Adiklienė, nereguliariai leistas laikraštėlis (1937–1941). Jame skelbta jaunųjų literatų kūryba. Pirmieji numeriai dauginti šapirografu, vėliau – hektografu.

Palangos viešojoje bibliotekoje saugomi originalūs „Birutės tėviškės“ 1940 m. Nr. 1, 2 laikraštėliai, kuriuos redagavo Vytautas Žvirzdys, M. Andulaitytė, Antanas Stalmokas. „Birutės tėviškė“ – spausdinta moksleivių periodinė spauda Palangoje.

Visų keturių redaktorių likimai susiklostė skirtingai. M. Andulaitytės – nežinomas, Antano Stalmoko – tragiškas, jis nukankintas Vilniaus KGB rūsiuose. Vytautas Žvirzdys, baigęs Palangos progimnaziją, įstojo į Telšių kunigų seminariją, mokėsi Vilniaus ir Eichštato (Vokietija) seminarijose. 1945–1949 m. studijavo filosofiją ir literatūrą Tiubingeno (Vokietija) universitete. Ten, 1946–1948 m., tapo Vokietijoje atgaivintos moksleivių ateitininkų organizacijos pirmininku ir „Ateities“ žurnalo redaktoriumi. 1949 m. atvyko į JAV. 1951 m. Carrollo kolegijoje (Helena, Montana) įgijo bakalauro laipsnį. 1953 m. Viskonsino (JAV) universitete įgijo magistro, o 1958 m. ir politinių mokslų daktaro laipsnį, pradėjo dėstyti. Nuo 1953 m. buvo JAV Ateitininkų sąjungos pirmininku, vėliau Ateitininkų Federacijos tarybos nariu. Aktyviai dalyvavo Lietuvių fronto bičiulių sąjūdyje. Visą gyvenimą, iki pat mirties, aktyviai rašė publicistiką literatūrinėmis, politinėmis, ideologinėmis temomis.

Kiti

Leidinių, rengtų Palangoje iki Antrojo pasaulinio karo, būta ir daugiau. Kiekvienas bandymas mieste leisti ką nors naujo, dažnai būdavo modernus, specifinis. Gana turtingas įvairove  XX a. ketvirtas dešimtmetis: 1931–1935 m. leisti net keli informaciniai iliustruoti kurorto savaitraščiai, visuomeninių organizacijų (skautų, šaulių), dažnai neperiodiniai, kitąsyk tik vienkartiniai laikraščiai, formuota moksleiviškos spaudos tradicija. Daugelis egzempliorių yra išsaugoti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bei virtualiai prieinami elektroninio paveldo sistemoje adresu www.epaveldas.lt.  Pavyzdžiui, ten galima aptikti ir suskaitmenintą mėnesinį mokinių laikraštėlį „Mūsų svirplys“, leistą 1928 m, ir daugelį kitų.

Dainora Kaniavienė,

Palangos viešoji biblioteka

Parašykite komentarą