BIBLIOTEKOS

KLAIPĖDOS REGIONO BIBLIOTEKŲ TINKLARAŠTIS

BIBLIOTEKOS

Ievos Simonaitytės metams besibaigiant

Besibaigiantys 2017 metai nusineša ir Ievos Simonaitytės metus. Šiais metais minėjome 120 – ąsias metines nuo Klaipėdos krašto rašytojos, Lietuvos valstybinės literatūros premijos laureatės, liaudies rašytojos gimimo. Nors tai, kad baigiasi Ievos Simonaitytės metai, kelia liūdesį, tačiau buvo daug gražių ir prasmingų  renginių mūsų  mieste. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje spalio mėnesį vyko renginys  „Keli žvilgsniai į Ievos Simonaitytės kūrybą“, o Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje lapkritį buvo įsikūręs Ėvikės skaitytojų  teatrėlis iš Klaipėdos.

Dedikacija Ievai Simonaitytei.

Antradienio vakarą šilutiškiai džiaugėsi susitikimu su aktore, skaitove Virginija Kochanskyte, I.Simonaitytės literatūrinės premijos laureate. Aktorė skaitė ištraukas iš romano „Vilius Karalius“ ir apysakos „Pikčiurnienė“, pasidalino savo įžvalgomis apie rašytojos gyvenimo faktus, prisiminimais, atskleidžiančiais rašytojos portretą. Netikėtai pasirodė, kad  jos kažkuo panašios – savo talentais, pomėgiais, noru būti savarankiškomis, gal todėl taip gerai sekėsi perduoti rašytojos dvasią.

Pakilią susitikimo laukimo nuotaiką kūrė baltais žaisliukais papuošta žaliaskarė, ant staliukų degančios žvakelės ir balti kavos puodeliai. Virginija Kochanskytė, išėjusi susitikti su susitikimo dalyviais, tuoj pat sustatė visas dekoracijas į reikiamas vietas, pasidarydama daugiau erdvės ir pasakydama, kad puodeliai primena tai, kad Ieva Simonaitytė savo brangius svečius visada vaišindavo kafija ir mėgo puoštis, mat jaunystėje buvo puiki siuvėja.

V. Kochanskytė, kaip ir dera aktorei, pakiliu balsu papasakojo apie rašytojos vaikystę,  kai jai  teko žąsis ganyti, prižiūrėti mažus vaikus, apie tai, kad augo be tėvo, kad penkerių metų susirgo tuberkulioze ir turėjo vaikščioti pasiremdama  ramentu, kuris pažastyje sutrindavo dėvimus rūbelius. Tai kaip nepasidarysi pikta, klausė aktorė. „Mano universitetai – mano pačios gyvenimas. Padėk pats sau, ir ir dievas tau padės“, – citavo V.Kochanskytė rašytoją. „Talentas ir užsispyręs charakteris, alinantis, kantrus darbas formavo rašytoją. Skaityti ją išmokė motina. Biblija, maldaknygės ir giesmynai buvo jos nuolatiniai palydovai, iš kurių ištraukas mokėdavo cituoti atmintinai“, – pasakojo aktorė. Papasakojo apie tai, kad tėvas Jurgis Stubra nepripažino Ėvikės, su ja nebendravo, savo antrąją dukrą taip pat pavadinęs Ėve. Giminaitės parginta ji susiranda tėvą, turtingą ūkininką, kuris padeda jai persikelti į Klaipėdą. Čia I.Simonaitytė 1935 metais išleidžia savo pirmąjį romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, už kurį jai paskiriama  valstybinė literatūros premija. Romane daugelio veikėjų likimai tarsi nurašyti nuo I.Simonaitytės mamos lūpų.

„Ak, buvo visko…“

Žvelgdama į bibliotekos skaitykloje eksponuojamą parodą apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą, V.Kochanskytė, tarsi atremdama nusistovėjusį požiūrį į amžininkų prisiminimus apie rašytojos charakterį, sako: „Ieva Simonaitytė buvo kvatoklė, žalios spalvos akių, nuolat besišypsanti, labai mėgstanti puoštis ir fotografuotis. Ji kunkuliavo gyvenimo meile. Klaipėdoje I.Simonaitytė buvo uola, kurios niekas neįveikė. Ji puikiai atlikdavo savo darbą, ją visi vertino. Kodėl ji nė vieno vyro nenusivedė prie altoriaus? Virti valgyti, gimdyti vaikus, dirbti lauko darbus?.. O kada rašyti?“

Įtaigiai V.Kochanskytė papasakojo apie I.Simonaitytės ir operos solisto Ernsto Šumano, kuris išvyko gyventi į Vokietiją, draugystę. Susitikimo dalyviai išgirdo meilės istoriją, kuri tęsėsi vėliau dvi nuostabias vasaras. Ona Pajėdaitė, fotografavusi tuos susitikimus, knygoje „Ji buvo Simonaitytė“ rašo, kokie nepakartojami buvo tie susitikimai.Tačiau gyvenimo viešnagė jau eina į pabaigą. 1978 metais, po paskutinio susitikimo, E. Šumanui išvykus po dviejų savaičių rašytoja mirė. 1961 metais rašytoja yra prisakiusi: „Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite net kryžiaus dėl to, kad visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite ir visus akmenis nuo kapo, tegu neslegia manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo namo gyvenimas…“ Ievą Simonaitytę palaidojo Vilniaus Antakalnio kapinėse. Jos paskutinis pageidavimas buvo išpildytas ir antkapyje užrašyta: „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“.

Proza kaip poezija.

Virginija Kochanskytė perskaitė dvi ištraukas: pirmąją iš romano „Vilius Karalius“, antrąją iš apysakos „Pikčiurnienė“. Ne vien puikiu skaitymu aktorė pakerėjo auditoriją, bet ir giliu Ievos Simonaitytės asmenybės ir kūrybos bei veikėjų charakterių pažinimu. Įdomu buvo klausytis komentarų, kodėl buvo pasirinkta viena ar kita ištrauka, kaip kūrinius ir rašytojos kūrybą skaitovė vertina jau po pakartotinio kūrinių skaitymo. Kiekvienas ištraukos skaitymas buvo paįvairinamas atskirų mizanscenų kūrimu, didžiavimusi, kad nors Mažoji Lietuva gal ir nežinoma visame pasaulyje, tačiau galinti didžiuotis turinti tokią rašytoją, kaip Ieva Simonaitytė. Pasidalino samprotavimais apie tai, koks I.Simonaitytės santykis buvo su dievu – per kūrybą, per Vydūno asmenybę.

Kai Virginijai Kochanskytei buvo įteiktos gėlės, pasigirdo garsūs  plojimai. Taip buvo sutrikdyta tyla, kuri vyravo visą susitikimo laiką, kai aktorė atmintinai skaitė ištraukas, dalijosi savo įspūdžiais apie skaitytus kūrinius, čia pat kreipdamasi į susitikimo dalyvius. O paskui paprašė nusifotografuoti salėje kartu su bibliotekos darbuotojomis ir susitikimo dalyviais, dėkodama už pakvietimą atvykti į Šilutę. V.Kochanskytė atsisveikindama palinkėjo visiems geros sveikatos ir puikių artėjančių švenčių. Susitikimo dalyviai dar ilgai bibliotekoje apžiūrinėjo parodą „Ieva Simonaitytė. Rakime akimirką stabtelti ties ja…“, tarsi norėdami dar geriau pažinti mylimą rašytoją.

Autorius: Birutė Morkevičienė

Parašykite komentarą