BIBLIOTEKOS

KLAIPĖDOS REGIONO BIBLIOTEKŲ TINKLARAŠTIS

BIBLIOTEKOS

Ilga kelionė sapnų labirintais

Spalio 3 dieną Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje įvyko kraštietės poetės, dailininkės Giedrės Bulotaitės kūrybos vakaras – naujausios poezijos knygos „Sapnų punktyrai“ ir aliejinės tapybos parodos „Aisa“ pristatymas. Vakaro metu muzikavo Šilutės meno mokyklos mokiniai ir mokytojai.

Drobių apsuptyje

Giedrė Bulotaitė gerai pažįstama šilutiškiams – ji yra nuolatinė literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ renginių dalyvė, jos parodos dažnai eksponuojamos bibliotekoje. Nors ir negausus, tačiau vertinantis menininkės darbą šilutiškių būrys atėjo į susitikimą. Menininkė pati pristatė parodą neįprastu pavadinimu „Aisa“. „Aisa – slėpiningas žodis, reiškiąs metafizinį liūdesį („Jis vėl pajuto ilgesį savo gyvenimo aisumo“, LKŽ). Kalbėdama apie paveikslus, dailininkė papasakojo jų atsiradimo istorijas, atidarydama langus dengiančius roletus atviravo, kad paveikslai ryškioje šviesoje atrodo visai kitaip. Trumpai pasidalijo savo įspūdžiais apie Nidoje vykusį dailininkų plenerą. Papasakojo, kad įkvėpimo semiasi iš gamtos, kuri supa Labanoro girioje esančią sodybą. Kvietė nebijoti imti teptuką į rankas ir patiems bandyti savo jausmus perteikti drobėje. Nebijoti klysti ir taisytis. „Tik dirbant su vaikais iki dvylikos metų reikia būti atsargiems, negalima jų mokyti ir kritikuoti. Tada jie nebepasitikės savo jėgomis, savo kūrybiškumu ir gali liautis tapę. Po dvylikos metų, kai jie jau turi savo nuomonę, jau galima jiems patarti, nebijant pakenkti“, – kalbėjo dailininkė. Ji papasakojo, kad turi daug pažįstamų žmonių, kurie pradėjo piešti vėlyvame amžiuje, jau išėję į užtarnautą poilsį, ir sėkmingai tai daro.


„Sapnų punktyrai“ – knyga apie sapnus

Poetė papasakojo, kad knygai pavadinimą sugalvoti padėjo nuo medžių bumpsintys obuoliai. Paskaitė eilėraščių – sapnų ir papasakojo jų atsiradimo istorijas, kurios siekia net 1950-uosius metus. Sekdami poetės pasakojimą, ne vienas tikriausiai pagalvojo, kad dažniau ar rečiau sapnuojame, tačiau niekada nesame pagalvoję jų sueiliuoti ar tiesiog užrašyti. Dailininkė ir poetė viename asmenyje puikiai suderina šiuos talentus – pamatyti, išgyventi ir užrašyti. „Pasipuošusios / vienišos / vaikšto moterys / gatvėmis / kaip pabirusios / gėlės“. „O juk tai našlės, kurios vienišos vaikšto gatvėmis, gražiai pasipuošusios ir susitvarkiusios“, – kalbėjo G. Bulotaitė.

„Kosmosas / siuntė išmėginimą – / ar esu verta žinoti / genialumo paslaptį…/ “ – poetė iškėlusi sau didelį uždavinį – sužinoti genialumo paslaptį. Tai nėra paprastas kasdieniškas minčių, eilučių užrašymas po susapnuoto sapno – ji išsikėlusi sau uždavinį. Tik ar ne per sunkus jis moteriškiems pečiams?

Sapnai – tai mūsų vidinio pasaulio atspindys. Jie yra tarsi pasąmonės laiškai sąmonei, tačiau rašomi ne logikos, o daugiaprasmių simbolių kalba. Todėl nevertėtų sapnams suteikti tiesioginės prasmės. Dažniausiai vaizdiniai, matyti sapne, ir jų reikšmės gerokai skiriasi.

Apie Giedrės Bulotaitės „Sapnų punktyrus“

Lituanistė I. Arlauskienė atviravo, kad pažintis su nauja knyga yra malonumas ir, neturint kuo pasiremti, kritikų pastebėjimų, nemažas iššūkis eiliniam skaitytojui. Ar drąsu pasakyti savo pastebėjimus po tokio išsamaus poetės paaiškinimo tiek apie pačius sapnus, tiek ir jų virsmą eilėraščiu ar paveikslu. „Knyga išties savita, nes autorė ryžosi atverti ne tik regimojo realaus pasaulio pateikiamus išgyvenimus, tačiau įsileidžia skaitytoją į pačią asmeniškiausią, nematomą pasąmonės sritį, kur gyvena sapnai. Literatūroje turime sapnų užrašymo pavyzdžių – J. Biliūno „Liūdnoje pasakoje“, S. Nėries „Tolimas sapnas“, bet ten sapnas yra daugiau kompozicinė priemonė, reikalinga siužetui vystyti, minčiai išryškinti.“

„Poetės sapno punktyras nėra ištisinis sapno atkartojimas, tik mažutis jo fragmentas, lengvas akvarelės potėpis, slystantis reginys, bet pasakantis, kaip ir dera pasąmonei, užuominą apie būsimą žinią. Eilėraščiai neišdėstyti skyriais, bet vis vien įžvelgi lyg ir tematinį artimumą, vienas jų – susitikimai sapne. Ypač su išėjusiais. Skaitai ir pajunti, kad iš tiesų egzistuoja paslaptinga amžinybė, o svarbiausia – pats amžinumo pojūtis, nes visa lieka, atgimsta sapnuose, skatinančiuose gilesnį apmąstymą“, – dalijosi savo mintimis skaitytoja.

„Sapnų punktyruose“ yra tik keli eilėraščiai, kuriuose randi išsamesnį sapno aprašymą („Regėjimas“, „Sapno durys pravertos“, „Kosmoso balsas“, „Siaubas“, „Slogioje nakty“). Pabandžius sudėlioti sapnus į turinio dėžutes pajunti, kaip tai artima kiekvienam: skausmas ir mirusiųjų atmintis (mama, močiutė, draugai ir pažįstami): „Atsimerkti negalėjau – / nuo ašarų
/ geso širdis: vaikštinėjau sapne / po namus, kur gyvenom maži ir / labai laimingi, nes buvom visi / kartu ir gyvi… (…) Močiutė stovėjo / šviesiam tarpdury, / – Aukit sveiki, – / kalbėjo ir juokės.“ Šviesus sapnas, „bet sielvartas – stingdantis“.

Sapnuose iš tiesų yra daug liūdesio, tačiau tarp sapnų punktyrų yra įdomūs intarpai, pavadinkim juos „prabudimais“. Tai būsena, kai grįžti iš sapno, bet jo vizija dar neapleidžia, o kartais tai tęsiasi visą dieną, ar net kelias. Kodėl taip esame jų valdomi? Gal dėl pačios būsenos sapne? Gal dėl sapno turinio? Apie daug ką susimąstėme klausydamiesi įvairiapusio autorės kalbėjimo, dar daugiau teks apmąstyti skaitant eilėraščius, kokių iki šiol dar
neturėjome. Maža to, reikia pasidžiaugti ir sapno pateikimo forma – trumpučiu punktyru – toks švarus, toks apvalytas kalbėjimas, pasakant svarbiausią mintį. Labai subtiliai poetine sapnų kalba paliestos amžinybės, prasmės, meilės temos“, – užbaigdama savo pasisakymą kalbėjo skaitytoja.

Įsigijusieji poetės knygų laukė autografų, o likusieji dar apžiūrinėjo paveikslus, galvodami, kiek paveikus yra parodos pavadinimas „AISA“. Šis ne dažnai vartojamas žodis ne vienam įstrigo į atmintį.

Biruta Jakštytė