BIBLIOTEKOS

KLAIPĖDOS REGIONO BIBLIOTEKŲ TINKLARAŠTIS

BIBLIOTEKOS

Palangos viešoji biblioteka jau 80 metų rašo savo istoriją!

Palangos viešoji biblioteka šį pavasarį švenčia garbingą 80-mečio jubiliejų. Prisiminkime keletą bibliotekos istorijos epizodų…

Bibliotekos įkūrimas

1936 m. paskelbtas „Lietuvos Respublikos Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymas“. Jame numatyta steigti viešąsias bibliotekas. Pirmosios 16 bibliotekų Švietimo ministro įsakymu įsteigtos 1937 m. vasario 1 d. Tų pačių metų kovo 15 d. įkurtos 64 bibliotekos: 11 su skaityklomis (iš jų ir Palangoje) ir 53 bibliotekos be skaityklų. Švietimo ministras J. Tonkūnas parengė „Valstybės viešųjų bibliotekų įstatymui vykdyti taisykles“. Viešosios bibliotekos suskirstytos į pirmos, antros, trečios ir ketvirtos eilės bibliotekas. Pirmos eilės bibliotekos su skaityklomis buvo steigiamos pirmaeiliuose miestuose. Antros eilės bibliotekos ir skaityklos steigiamos atskirose Kauno miesto dalyse ir antraeiliuose miestuose. Trečios eilės (be skaityklų) bibliotekos buvo įkuriamos didesnių valsčių centruose, ketvirtos – mažesnių valsčių centruose, bažnytkaimiuose. Švietimo ministerija steigė valstybines viešąsias bibliotekas, skyrė vedėjus ir mokėjo darbo užmokestį, komplektavo knygas, o vietos savivaldybės skyrė patalpas bibliotekoms ir padengė išlaikymo išlaidas.

Palangos valstybinė viešoji biblioteka su skaitykla įsteigta 1937 m. kovo 15 d. Palangos savivaldybė naująją biblioteką įkurdino Vytauto g. Nr. 84. Biblioteka lankytojus pradėjo aptarnauti 1937 m. balandžio 15 d. Švietimo ministro įsakymu nuo 1937 m. balandžio 1 d. vedėju paskirtas Juozas Butkus (Butkų Juzė, 1893–1947). Tai buvo jau žinomas poetas, dramaturgas, vertėjas. Apie Butkų Juzės veiklą Palangos bibliotekoje išlikę mažai žinių. Jis neapsiribojo vien darbu bibliotekos patalpose. Bibliotekos vedėjas siekė pakelti kultūros lygį Palangoje – rengė spektaklius, literatūrinius vakarus. Butkų Juzė Palangoje pastatė savo dramos kūrinius „Vargūna“, „Pensininkas Melchijoras Plutelė Palangoje“ ir kt. Nemažai jo kūrinių skirta Palangai. Kurorte Butkų Juzė buvo įkūręs knygynėlį. Bibliotekoje vedėjas dirbo iki 1940 m. rugsėjo 21 d.

Norint naudotis biblioteka, reikėjo palikti 10 Lt užstatą. Kariams ir moksleiviams, pristačiusiems mokyklos ar kariuomenės dalies vadovybės garantinį raštą, užstato nereikėjo. Už naudojimąsi knygomis skaitytojai mokėjo po 0,50 Lt per mėnesį abonentinį mokestį, kuris buvo imamas už 3 mėnesius į priekį. Įmokėti pinigai negrąžinami. Nuo mokesčio buvo atleidžiami moksleiviai, kareiviai, beturčiai. Jeigu skaitytojas laiku negrąžindavo knygos, turėjo mokėti 10 ct baudą už kiekvieną uždelstą dieną. Du mėnesius negrąžinus knygų, skaitytojui galėjo būti neleista naudotis biblioteka, o jo užstatas konfiskuotas.

Knygas bibliotekai centralizuotai komplektavo Švietimo ministerija. Lėšų pirkti knygoms nepakako, todėl ir Palangos valstybinės viešosios bibliotekos fondas, kaip ir kitų miestų bibliotekų, buvo skurdus. 1938 m. pavasarį biblioteka persikėlė į patogesnes, erdvesnes patalpas Vytauto g. Nr. 111.

Pirmoji sovietinė okupacija

Lietuvą okupavus sovietams, naujoji valdžia viešąsias bibliotekas panaudojo kaip politinio švietimo ir partinės propagandos priemonę. 1940 m. Švietimo liaudies komisariatas visoms Lietuvos viešosioms bibliotekoms užsakė po 19 pavadinimų respublikinių ir 12 pavadinimų centrinių laikraščių ir žurnalų. 1940–1941 m. Palangos valstybinės viešosios bibliotekos fondas pasipildė privaloma sovietine literatūra. Iš fondų išimta religinė literatūra, nepriklausomos Lietuvos valstybės politikos, kultūros veikėjų knygos. Skaitytojai galėjo laisvai naudotis biblioteka – panaikintas užstatas ir abonentinis mokestis.

1940 m. prie LTSR liaudies komisarų tarybos įsteigta Vyriausioji literatūros ir leidyklų valdyba (Glavlitas). Jos pagrindinis tikslas – cenzūra. Pagal šios valdybos nurodymus buvo atrenkami, išimami iš fondų, sunaikinami spaudiniai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepriimtini bolševikinei ideologijai.

Antrasis pasaulinis karas

Vokiečiams okupavus Lietuvą, visos valstybinės viešosios bibliotekos patyrė didelių sukrėtimų. Nukentėjo fondai, keitėsi darbuotojai, jų kvalifikacijos lygis buvo žemas, atlyginimai – minimalūs. Kai kurios bibliotekos nebeveikė. Naujoji valdžia Palangos biblioteką perkėlė į blogesnes patalpas. Iš tarnybos 1941 m. birželio 22 d. atleistas bibliotekoje dirbęs A. Žičkus. Bibliotekai vadovauti nuo 1941 m. birželio 23 d. paskirtas M. Kliunkaitis (dirbo iki 1941 m. rugpjūčio 10 d.). Į laisvą vietą 1941 m. rugpjūčio 19 d. paskirta S. Vaičienė, kuri bibliotekoje dirbo trumpai, nes pervesta į Kretingos viešąją valstybinę biblioteką. 1941 m. rugsėjo 1 d. Palangos valstybinės viešosios bibliotekos vedėja paskirta E. Vaitkutė. Ji buvo antros eilės (kategorijos) bibliotekos vedėja. Eilė priklausė nuo mokslo cenzo, darbo stažo. Bibliotekos eilė nesutapo su bibliotekos vedėjo eile. 1941 m. Palangos valstybinė viešoji biblioteka iš antros pervesta į trečiąją eilę (žemesnę kategoriją).

1942 m. pradėtas valstybinių viešųjų bibliotekų sistemos pertvarkymas – bibliotekos iš Švietimo vadybos veiklos sferos perduotos Vidaus reikalų vadybai. Nuo tada oficialiame bibliotekų pavadinime nebevartojamas žodis „valstybinė“. Perdavus bibliotekų administravimą vidaus reikalų sistemai, centralizuotas jų veiklos reguliavimas silpnėjo. Švietimo vadyba, norėdama nustatyti bibliotekų veiklos padėtį Lietuvoje, stengėsi surinkti žinias apie visas bibliotekas, sudaryti viešųjų bibliotekų sąvadą. Viešosioms bibliotekoms buvo išsiuntinėtos anketos ir iš gautų atsakymų paruoštas sąvadas – „Lietuvos viešosios bibliotekos 1943 metais“. Tai reikšmingas Lietuvos bibliotekų vokiečių okupacijos metais dokumentas, kuris pateikė nors trumpus, bet tikslius duomenis apie kiekvieną Lietuvos viešąją biblioteką. Šis bibliotekų sąvadas pateikia svarbiausias žinias ir apie Palangos viešąją biblioteką: „Įsteigta 1937 m. Tomų 2333. Skaitytojų  278. Per mėn. išduota 1500 tomų. Skaitykla veikia. Patalpos patenkinamos. Vedėja Milda Lesniauskienė (1942 10 01)“.

Palangos viešosios bibliotekos skaitykla gavo septynis periodinius leidinius, vienas iš jų – dienraštis vokiečių kalba. Karo metu sumažėjo skaitytojų skaičius. Darbo sąlygos buvo sunkios: ankštos, skurdžios, šaltos patalpos, nebuvo elektros, todėl lankytojai buvo aptarnaujami tik šviesiu paros metu. Iš skaitytojų vėl buvo imamas abonentinis mokestis. Knygas reikėjo rinktis iš katalogų, leidinius atnešdavo darbuotoja. Kataloge kortelės buvo išdėstytos dešimtaine sistema, o knygos lentynose – pagal formatą. Nepakankamas bibliotekos aprūpinimas knygomis, lentynomis, darbas be poilsio dienų, mažas atlygis už tarnybą – tokia niūri buvo bibliotekininkų kasdiena karo metu. Į karo pabaigą biblioteka nebeveikė.

Antroji sovietinė okupacija

Pasibaigus karui, darbas bibliotekoje atnaujintas tik 1946 m. Biblioteka dirbo nuo 14 iki 22 val. Reikėjo kurti viską iš naujo – fondas buvo apgailėtinas, katalogų neišliko, labai bloga materialinė-techninė bazė. Kaip įprasta, sovietinės valdžios nurodymai prasidėjo nuo to, kad priešiška sovietinei ideologijai literatūra būtų išimta iš fondų. Pokario metais bibliotekai pirmoji užduotis buvo sukomplektuoti fondą. Valstybinis literatūros fondas aprūpino biblioteką literatūra. Nors knygų fondas sparčiai augo, bet tai buvo menkavertė literatūra (žiūrint iš šiandienos pozicijų) – biblioteka gavo marksizmo-leninizmo klasikų raštų, daug literatūros rusų kalba. Biblioteka buvo sparčiai ideologizuojama, rusinama. 1948 m. įsteigtas Respublikinis bibliotekų kolektorius, kuris komplektavo bibliotekų fondus. Biblioteka privalėjo stiprinti sovietinės knygos propagandą. Neigiamą įtaką bibliotekos darbui turėjo asmenybės kultas.

Biblioteka užėmė tik du pereinamus kambarėlius antrame aukšte (dabar – Vytauto g. Nr. 55). Darbo sąlygos buvo blogos: trūko patalpų, nebuvo centrinio šildymo, tualeto, telefono, rašomųjų mašinėlių, trūko knygų lentynų, darbo užmokestis buvo mažas. Darbuotojai neturėjo specialaus bibliotekinio išsilavinimo, darbo įgūdžių.

Pokario metais bibliotekos vedėjomis dirbo V. Jurkšaitienė (1949), O. Pesankienė (1951–1952). O. Pesankienei talkino bibliotekininkas V. Valiauga. 1952 m., baigusi vidurinę mokyklą, bibliotekos vedėja įdarbinta R. Andriekutė. 1952 m. pabaigoje priimta, iki 1954 m. birželio mėn. miesto bibliotekai vadovavo J. Jurevičiūtė. Jai padėjo bibliotekininkė V. Beniušytė. Nuo 1954 m. bibliotekos vedėja ėmė dirbti B. Kraucovienė. Jos pastangų dėka biblioteka po truputį plėtėsi. Šalia bibliotekos buvo gyventojų butai. 1957 m. keletą šeimų iškėlus, patalpos atiteko bibliotekai. Vaikų (įkurta 1952 m.) ir miesto bibliotekos susikeitė patalpomis, padidėjo skaityklos plotas. Palangos miesto bibliotekos darbuotojoms teko aptarnauti vis didėjantį poilsiautojų skaičių vasaros sezono metu, o kitu metų laiku kreipti didesnį dėmesį į vietinius skaitytojus. Iš poilsiautojų buvo imamas 2 rublių užstatas. Bibliotekininkės darbo metu dėvėjo vienodą aprangą – dažniausiai tai būdavo tamsios spalvos chalatai. Darbuotojoms tekdavo eiti pas skaitytojus-skolininkus surinkti negrąžintų knygų. 1960 m. bibliotekos fondai tapo atviri skaitytojams, jie patys galėjo laisvai pasirinkti knygas iš lentynų.

Iš bibliotekos darbuotojų reikalauta gerinti knygos propagandą, organizuoti masinius renginius, įtraukiant kuo daugiau skaitytojų, propaguoti sovietų Lietuvos pasiekimus, stiprinti bibliografinį-informacinį darbą, aktyvinti kilnojamųjų bibliotekėlių veiklą. Bibliotekų vedėjos buvo įpareigotos užtikrinti, kad kiekvienas I–VIII klasių moksleivis būtų kurios nors bibliotekos skaitytojas. Biblioteka buvo labai politizuota. Politinė propaganda visada buvo pirmoje vietoje. Bibliotekininkės turėjo įvairiausių visuomeninių pareigų: kartą per mėnesį dvi darbuotojos per naktį budėjo Vykdomajame komitete prie telefono, prieš rinkimus jos sudarinėjo gyventojų sąrašus (žiemą tekdavo klampoti per pusnis Palangos apylinkėse), budėjo rinkimų metu, agitavo rinkėjus, nešiojo balsavimo urnas.

Įvertinant bibliotekos kolektyvo darbą už 1962 metus, Lietuvos TSR Kultūros ministerija ir Kultūros darbuotojų profsąjungos respublikinis komitetas 1963 m. Palangos miesto bibliotekai suteikė „Puikaus darbo bibliotekos“ vardą. Tais laikais tai buvo didelis bibliotekos darbo įvertinimas.

1967–1969 m. Palangos miesto bibliotekai vadovavo P. Kedienė. Jai pakeitus darbovietę, į miesto bibliotekos vedėjos pareigas paskirta vaikų bibliotekos vedėja A. Ališauskienė (1970–1971). Šiai išvykus gyventi į Vilnių, miesto bibliotekai vadovavo B. Dirgėlaitė (1972–1974). 1974 m. bibliotekos vedėja tapo A. Lukauskytė, nuo 1981 m. bibliotekai vadovauja K. Rudys.

1970 m. įkurtas muzikos skyrius (dėl vietos stokos bibliotekoje atidarytas Kultūros namuose). Muzikos skyriai tada dar buvo naujovė respublikos bibliotekose. Vėliau šis skyrius perkeltas į buvusio knygyno patalpas J. Basanavičiaus gatvėje.

Palangos miesto bibliotekoje, kaip ir visame kurorte, jautėsi vasaros sezono įtaka: padaugėdavo skaitytojų ir lankytojų, išduotos literatūros kiekis. Sezoniškumas reikalavo didesnių darbuotojų pastangų – prieš vasarą fondas peržiūrimas, sutvarkomas, apipavidalinamas, o rudenį reikia vėl viską patikrinti. Dėl didelio skaitytojų antplūdžio fondas nusidėvėjo. Lėšų knygoms įsigyti biblioteka gaudavo vienodai, kaip ir kitų miestų bibliotekos, kur nėra sezoniškumo ir nėra toks didelis skaitomumas. Daug darbo sąnaudų reikalaudavo knygų remontas: siuvimas, klijavimas po vasaros sezono. Vidutiniškas lankytojų skaičius ne vasaros sezono metu bibliotekoje būdavo 70–80, o vasarą – 300–500 žmonių per dieną, o jei oras blogas – 600–700 lankytojų. Vien bibliotekos jėgomis nebuvo galima suspėti aptarnauti tokį didelį lankytojų skaičių. Prieš atidarant biblioteką, norinčių į ją pakliūti eilutė jau stovėdavo ant bibliotekos laiptų. Kultūros ministerijos sprendimu vasarą į Palangą buvo komandiruojami Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių viešųjų bibliotekų darbuotojai. Bibliotekininkė-pagalbininkė atlikdavo tik pinigines operacijas: iš naujų laikinų skaitytojų paimdavo 5 rublių užstatą,  išrašydavo kvitą (kasos aparatų dar nebuvo), knygas atnešusiems skaitytojams grąžindavo užstatą.

Vasaros sezono metu bibliotekoje buvo labai paklausūs literatūriniai žurnalai, kuriuose spausdinami dar spaudoje nepasirodę nauji romanai, apysakos. Rusakalbiai poilsiautojai juos skaitė pagal eilę. Kadangi literatūriniai žurnalai buvo išduodami į namus, jų grąžinimas buvo nustatomas ne dienomis, o valandomis!

Nuo 1976 m. respublikos bibliotekos ruošėsi centralizacijai. Miestuose ir rajonuose stambesnės bibliotekos tapo centrinėmis bibliotekomis, o mažesnės bibliotekos – jų filialais. Kadangi Palangoje buvo tik trys masinės bibliotekos, dar dvi įkurtos poilsio namuose „Linas“ (1979) ir „Gintaras“ (1980). Palangos miesto biblioteka pavadinta miesto biblioteka Nr. 1, Šventojoje – miesto biblioteka Nr. 2, „Line“ – miesto biblioteka Nr. 3, o „Gintare“ – miesto biblioteka Nr. 4. Nors įdėta daug pastangų, lėšų, bet respublikoje kurortų bibliotekos liko necentralizuotos.

Nors darbo sąlygos bibliotekoje nebuvo tinkamos (blogai šildomos patalpos), kolektyvas dirbo, įdiegė naujus standartus, dalyvaudavo bibliotekų darbo apžiūrose. Palangos miesto biblioteka socialistiniame lenktyniavime miestų-kurortų tarpe dažnai užimdavo pirmaujančias vietas.

Dar 1977 m. bibliotekos vedėja A. Lukauskytė be paliovos varstė Vykdomojo

komiteto pirmininko D. Puodžiaus ir miesto vyriausiojo architekto L. Mardoso kabinetų duris, prašydama, reikalaudama, įrodinėdama, kad bibliotekai gyvybiškai būtinos naujos, erdvesnės patalpos. Sutikimas buvo gautas, bet kaip tai padaryti? Šalia bibliotekos esančius tris namus nutarta paskirti bibliotekos reikmėms. Iš tų patalpų reikėjo iškelti visus gyventojus, tuos namus sujungti, atlikti kapitalinį remontą iš butų ūkio lėšų, o vėliau patalpos būtų perduotos bibliotekai. Šis remonto-statybų procesas užsitęsė net 14 metų. 1989 m. tvirtai buvo nuspręsta, kad biblioteka patalpas turės. Kolektyvui vėl sužibo prigesusi viltis kada nors matyti naują biblioteką. 1987 m. iškilmingai paminėtas bibliotekos įkūrimo 50-metis.

Nepriklausomybės metai

1990-ieji – permainų metai. Miesto biblioteka tapo juridiškai savarankiška įstaiga (sovietiniais metais ji buvo pavaldi Kultūros skyriui). Pirmoji Palangos miesto biblioteka tapo visų miesto masinių bibliotekų centru, įgijo teisę savarankiškai vykdyti finansinę-ūkinę veiklą.

Esamas bibliotekos fondas netenkino nepriklausomos Lietuvos skaitytojų poreikio. Nuodugniai buvo peržiūrėti marksizmo-leninizmo, visuomenės mokslų, istorijos, ateizmo skyriai, atsisakyta pasenusios, neaktualios literatūros.

1992 m. Vytauto g. Nr. 59, 61 buvo rekonstruoti pastatai. Palangos pirmoji miesto biblioteka pagaliau gavo naujas patalpas šių namų antrame ir trečiame aukštuose, kurių plotas – 1428 m2. Biblioteka pradėjo naują savo istorijos etapą. Trečio žadėto pastato biblioteka negavo – ten įsikūrė kitos miesto organizacijos, todėl Palangos miesto vaikų biblioteka liko senosiose patalpose. Dėl vaikų bibliotekos patalpų vyko juridiniai ginčai. Miesto savivaldybė ginčijosi su bendrove „Longs“. Neremontuotose, nešildomose patalpose, be vandentiekio ir kanalizacijos keletą metų dirbo Vaikų bibliotekos darbuotojos. Tai nebuvo pokario metai, o nepriklausomos Lietuvos laikotarpis, Palangos kurorto centras. Toks buvo valdžios požiūris į kultūrą, biblioteką, specialistą, vaiką.

1996 m. Palangos miesto valdyba miesto pirmąją biblioteką perregistravo į savivaldybės viešąją biblioteką ir patvirtino jos nuostatus. Bibliotekai vadovavo direktorius K. Rudys, direktoriaus pavaduotoja tapo A. Lukauskytė. 1996 m. Palangos miesto biblioteka Nr. 2 tapo Palangos miesto viešosios bibliotekos filialu „Šventosios biblioteka“. Tais pačiais metais ji atidaryta naujose patalpose. Vaikų biblioteka taip pat tapo viešosios bibliotekos filialu. Miesto bibliotekos Nr. 3 ir Nr. 4 liko išdavimo taškais „Linas“ ir „Gintaras“. 1999 m. „Lino“ išdavimo taškas uždarytas. Muzikos skyrius iš J. Basanavičiaus gatvės perkeltas į viešąją biblioteką.  Skyrius pamažu prarado savo aktualumą ir buvo panaikintas. 2001 m. filialas „Vaikų biblioteka“ perkeltas į viešosios bibliotekos patalpas.

Biblioteka ruošėsi kompiuterizacijai. Tai sąlygojo kokybiškesnį ir profesionalesnį bibliotekos darbą, tenkinant gyventojų poreikį knygai, informacijai, komunikacijai. 1999 m. biblioteka atidarė interneto skaityklą, kurioje interneto paslaugos buvo mokamos, vėliau mokestis panaikintas. 2011 m. interneto skaitykla persikėlė į erdvesnę patalpą, kurioje vartotojams įrengta 10 kompiuterizuotų darbo vietų.

Bėgant metams, kompiuterinės technikos bibliotekoje daugėjo. Bibliotekoms iškilo būtinybė ne tik automatizuoti bibliotekinius ir bibliografinius procesus, bet ir jungtis į vieningą Lietuvos integralią bibliotekų informacijos sistemą. 1995 m. prasidėjo LIBIS (Lietuvos integrali bibliotekų informacijos sistema) kūrimo darbai. 2000 m. pradžioje  programa įdiegta viešojoje bibliotekoje. Rankraštinės inventorinės knygos nebenaudojamos. 2003 m. įsisavintos analitikos, 2006 m. – skaitytojų aptarnavimo posistemės. Skaitytojai užregistruojami vieningoje duomenų bazėje, išduodami elektroniniai skaitytojo pažymėjimai, galiojantys visose šalies viešosiose bibliotekose. Kiekvienam bibliotekos dokumentui suteiktas brūkšninio atpažinimo kodas. Darbuotojui jau nereikėjo išduodamų knygų duomenų ranka rašyti į skaitytojo formuliarą. Knygų brūkšniniai atpažinimo kodai, skaitytojų bilietai nuskaitomi automatiškai. Tai žymiai palengvino, pagreitino bibliotekininko darbą, pagerino skaitytojų aptarnavimo kokybę.

2007–2009 m. labai suintensyvėjo darbuotojų mokymai. Palangos viešosios bibliotekos darbuotojos, sėkmingai įvaldžiusios darbą kompiuteriu, vykdydamos „Bibliotekos pažangai“ projektą, pačios ėmė mokyti miesto bendruomenės narius kompiuterinio raštingumo. Šis projektas labai pasiteisino – žmonės rodo didelį susidomėjimą ir noriai lanko užsiėmimus. Ši veikla bus tęsiama tol, kol bus norinčių mokytis.

Šiuo metu visi viešosios bibliotekos padaliniai kompiuterizuoti ir turi prieigą prie interneto. Vartotojams skirtos 133 darbo vietos, iš jų 30 – kompiuterizuotos (visuose bibliotekos padaliniuose). Visų bibliotekos darbuotojų darbo vietos aprūpintos kompiuteriais.

2006–2008 m. bibliotekos pastatas renovuotas: sienos sutvirtintos metaliniais strypais, iš lauko pusės apšiltintos, įrengtas liftas-keltuvas, buvusios knygų saugyklos sąskaita išplėstos vaikų literatūros skyriaus patalpos, suremontuotos ir atnaujintos visos patalpos, pakeista grindų danga, neįgaliesiems pritaikyti specialūs įvažiavimai į visus bibliotekos skyrius. Keltuvo įrengimas suteikė galimybę bibliotekoje lankytis neįgaliesiems, vyresnio amžiaus žmonėms.Palangos viešoji biblioteka intensyviai darbuojasi  kraštotyros baruose – kaupia dokumentų fondą apie Palangą, žymius žmones, komplektuoja kurorto periodinius leidinius, pildo elektroninę kraštotyros kartoteką, organizuoja susitikimus su kraštiečiais,  rengia parodas, užrašo Palangoje gimusių ir gyvenusių miestiečių  prisiminimus, skelbia publikacijas apie Palangą.

Palangos viešosios bibliotekos darbuotojai išmėgino jėgas ir leidyboje: jau parengė ir išleido 7 knygas.

2010 m. sukurta Palangos viešosios bibliotekos svetainė www.palangamvb.lt.

Didėjanti vartotojų sutelkimo tendencija džiuginanti – biblioteka yra reikalinga, tenkina skaitytojų poreikius. Bibliotekoje triūsia stabilus, profesionalus kolektyvas. Bibliotekai vadovauja direktorius  K. Rudys, nuo 2010 m. direktoriaus pavaduotoja dirba A. Banevičienė.

Palangos savivaldybės viešoji biblioteka nuėjo ilgą istorinių permainų veikiamą kelią, kuriame buvo nepriteklių, okupacijos, ideologinės prievartos, ekonominių krizių, nepasitikėjimo, neįvertinimo. Biblioteka visą savo gyvavimo laikotarpį skleidė pasaulyje sukurtas literatūros ir meno vertybes, kultūrą, gėrį. Ji atliko nemažą darbą, telkdama skaitytojus, propaguodama knygą, didindama savo autoritetą, stiprindama skaitytojo ir knygos ryšį. Palangos viešoji biblioteka dirba kryptingai, vykdo sau iškeltus uždavinius ir pagrįstai mieste laikoma svarbiu kultūros židiniu. Į kurortą atvykę svečiai knygų buveinėje turi galimybę susipažinti su Palanga, Lietuva, jos pasiekimais, istorija, paveldu, kultūra. Šiandien biblioteka – šiuolaikiška, koja kojon žengia kartu su naujovėmis, tenkina vartotojų skaitymo, informacijos, žinių, savišvietos poreikius, sudaro sąlygas skaitytojams naudotis informacija, esančia tradicinėse laikmenose ir virtualioje erdvėje, kuria estetišką, jaukią, patogią vartotojų aptarnavimo erdvę, profesionaliai, kultūringai aptarnauja. Miesto bendruomenė teigiamai vertina bibliotekos darbą. Bibliotekos darbuotojai to ir siekia – tarnauti knygai, kultūrai ir žmonėms.

 Bronislava Spevakovienė,
Palangos viešoji biblioteka

Parašykite komentarą