BIBLIOTEKOS

KLAIPĖDOS REGIONO BIBLIOTEKŲ TINKLARAŠTIS

BIBLIOTEKOS

Svečiai iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos seminare aptarė lėlių teatro galimybes vykdant kultūrinę vaikų edukaciją

Lapkričio 19 d. Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuotas seminaras, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba (projektas „Lėlių teatras kultūrinei vaikų edukacijai“). Seminarą koordinavo Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Kultūrinės edukacijos skyriaus vadovė Žydrė Vėtienė, vedė šio skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkė Julija Charsika bei lėlių teatro režisierius ir dailininkas Rimas Driežis (Vilniaus teatras „Lėlė“), daugelį kartų įvertintas ir apdovanotas netik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Pirmoje seminaro dalyje, kuri buvo skirta Šilutės rajono bibliotekininkams, R. Driežis labai įtaigiai leido dalyviams prisiliesti prie lėlininkystės ištakų tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų.

Kalbėta apie pirmuosius lėlių spektaklius, apie tai, kad jie būdavo statomi pagal religines temas ir politines satyras. Nors jie buvo skirti suaugusiųjų publikai (XX a.), tačiau vėliau tapo aišku, kad lėlių ir šešėlių teatro spektakliai, sukurti pagal pasakų motyvus, ypač žavi vaikus. Tuo lėlių teatro istorija Lietuvoje ir yra ypatinga. Prieškario Kaune, 1936 m., žymus to meto menininkas Stasys Ušinskas buvo įkūręs Marionečių teatrą. 1958 m. buvo įkurti du valstybiniai teatrai – tuomečiame Kapsuko mieste (dab. Marijampolėje) ir Vilniuje (teatras „Lėlė“). XVIII a. Europos lėlių teatras išgyveno aukso amžių. Jis buvo laukiamas karalių rūmuose, dvaruose, užpildydavo preciziškiausias ir didžiausias sales, publika tokius reginius mėgdavo ir juos vadindavo blusų cirku. IX a. visos Europos lėlininkai buvo labai laukiami, dėlto jie pradėjo piktnaudžiauti savo paklausa ir pataikauti publikai, krito lėlininkystės kokybė. XX a. ji galėjo keltis iš pelenų, bet atsirado kinas,kuris pasiėmė elektoratą.

Seminaro metu kalbėta apie tai, kodėl lėlių teatro spektakliai taip traukia vaikų auditoriją, kodėl šiame laikmetyje jie yra naudojami vykdant kultūrinę vaikų edukaciją.

R. Driežis klausytojams pristatėlėlių rūšis ir tipus. Pirštinines lėles galima pasitelkti vaidinant tik komiškus spektaklius, jas įvairiose valstybėse naudoja labai skirtingai, pvz.,terapiniams, pedagoginiams tikslams. Lazdelinės lėlės – išraiškingesnės, jomis kalbama rimtesnėmis temomis.

Marionetės – aktorių valdomos teatro lėlės, kurios yra prie įvairių jo kūno dalių pririštos siūlais ir jais valdomos. Jos tarsi susietos su aukštesnėmis jėgomis. Valdyme būtinai turi dalyvauti gravitacija(turi būti sureguliuoti svoriai).

Bibliotekų darbe labai taikytinos lėlės be galvos, kt. Didelį įspūdį paliko pažintis su miriorama – lėlių teatro stebuklu, kurį pasitelkus galima vykdyti įvairiapusę edukaciją: ugdyti bendravimo, skaitymo įgūdžius, intelektą, vaizduotę, kūrybinius gebėjimus.

Klausytojai sužinojo, kaip yra svarbu sureguliuoti sinchroniškumą – lėlė turi kalbėti su aktoriumi sinchroniškai. Tam, kad kalbėjimo būdas taptų įtaigus, kiekvienas, kuris valdo lėlę, turi atrasti savo metodą.

Ž. Vėtienė trumpai apžvelgė Kultūrinės edukacijos skyriaus vykdomas veiklas šia tema, pristatė kolegių siuvamas ar kitaip gaminamas lėles, kt.

Antroje seminaro dalyje vyko kūrybinės lėlių teatro dirbtuvės kartu su bibliotekininkais bei Šilutės M. Jankaus pagrindinės mokyklos 4 a klasės mokiniais (mokyt. Andžela Varanienė), kurias vedė J. Charsika. Jų metu pristatytos teatrinių lėlių kūrimo technologijos. Edukatorė kartu su dalyviais gamino teatrines lėles šešėlių teatro spektakliui pagal Justino Marcinkevičiaus poemą „Grybų karas“. Jas visi seminaro dalyviai patys bandė valdyti ir išmokti su jomis vaidinti.

Vita Gerulienė,

Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos

Vaikų aptarnavimo skyriaus vedėja

Parašykite komentarą